Vilniaus gatve. Ėjau… Tyla ir žibintai su manim kartu. Buvo. Ėjau mąstydamas apie gvenimą, koksai jis gražus. Šliuh, šliuh….pasigirdo kažkur netoliese. Šliuh šliuh…

Bedvasės lempos apšviestame kieme stovėjo kibiras. Jis dirbo. Šliuh, šliuh… Senelis – nedidukas, susilenkęs, sidabrinis. Šluota rankose – it gerai įgudusio kalvio – judėjo motoriškais judesiais, kasdieniškai. Kibiras laukė savo duoklės.

Stabtelėjau. Pasidarė įdomu… Sustingome: aš ir mano žvilgsnis. Už vartų, kiemelyje žmogus šlavė lapus. Šlavė atsidėjęs, sekundę dirstelėjo į praeivį, toliau šlavė. Kibiras apsunko ir pakilo nuo žemės. Sunkūs ir nerangūs atsivėrė kiemelio vartai. Žmogus išėjo į gatvę.

O kas dabar? – pagalvojau. Styrojau čia, o jis ten. Nuo šaligatvio krašto iki tvoros mūro senelis perbraukė keletą kartų grindinį. Dar ir dar… Pasimetę lapai, jų buvo nedaug, susirinko draugėn. Jis vis šlavė ir šlavė… Keletas praeivių apėjo mus. Negalėjau atitraukti akių. Galop įsidrąsinau, priėjau ir pasilenkiau:

- Labas vakaras. – pradėjau apgalvotai (apėmė nežinia).

- Labas vakaras, – atsakė ir pakėlė akis.

- Sakykite, prašau, Jūs dabar šluojate lapus. Kodėl? (mandagiu ir pagarbiu tonu).

- Oj.. čia neįmanoma šluoti – daug žmonių. Mėto nuorūkas, spjaudo, šiukšlina.

- Na taip, suprantu. O kodėl šluojate ne dieną?

- Dieną turiu kitą darbą, – nustebino.

- Aišku. O kada ilsitės?

- Vakare. Einu anksti miegoti (nuleido galvą, bet nesigriebė šluoti).

- Žinote, noriu padėkoti, kad taip gražiai tvarkote šį plotą. Labai gražu.

- Kas čia gražaus?! (retoriškai nusistebėjo).

- Labai gražu, – nutęsiau… Ačiū.

Buvo 02.25, naktis. Pasukau namų link.